Energijos kainų šokas – tai, ką pastaruoju metu išgyvena Lietuva ir daugelis kitų valstybių. Pasak „Luminor“ banko vyr. ekonomisto Ž. Maurico, 2021 metų lapkritį elektros kainos „Nord Pool“ biržoje, kur, Lietuva įsigyja didžiąją dalį savo poreikiams užtikrinti reikalingos elektros, buvo net tris kartus didesnės, lyginant su 2020 metais. Šį elektros kainų šuolį puikiai iliustruoja žemiau esantis grafikas.
Taigi, kad elektros kainos sparčiai kyla įrodymų netrūksta, vartotojai tai jaučia vis plačiau praverdami pinigines, tačiau priežastys, kodėl tai vyksta – ne tokios akivaizdžios, įnirtingos diskusijos šiuo klausimu netyla jau kurį laiką. Tad šiame straipsnyje trumpai ir aiškiai aptarsime ne ką kitą, o būtent pagrindinius veiksnius, nulėmusius išaugusias elektros energijos kainas.
Popandeminis atsigavimas
2021 metų pavasarį, įsibėgėjus skiepijimo kampanijoms, daugelis verslų atnaujino ar ėmė aktyviau vykdyti veiklą, kas sąlygojo rinkos suaktyvėjimą ir padidėjusį elektros energijos poreikį. Vėl duris pravėrusiems biurams, prekybos ir laisvalaikio centrams, restoranams, spartesniu tempu pradėjusioms dirbti gamykloms ir kitoms įmonėms, prireikė daugiau elektros energijos nei tuo metu, kai galiojo karantino apribojimai ir neegzistavo galimybė vakcinuotis. Dėl šios priežasties elektros paklausa antrą 2021 metų pusmetį reikšmingai išaugo, kartu kilstelėdama ir kainas.
Dujų trūkumas ir išaugusi jų kaina
Nepaisant aktyviai didinamų atsinaujinančios energijos gamybos pajėgumų, vis dar didelė Europos Sąjungai reikalingos elektros gaminama naudojant dujas ir anglį. O tai, kad daugelis šalių anglies, kaip energijos šaltinio, siekia laipsniškai atsisakyti, žinoma, didina dujų poreikį. Dėl popandeminio ekonomikos atsigavimo šis poreikis dar labiau išaugo, tačiau nepakankama pasiūla, sumažėjęs atsargų kiekis saugyklose dėl neįprastai šaltos praeitos žiemos bei padidėjusi paklausa Azijoje sąlygojo dujų trūkumą ir didino jų kainą.
Apyvartiniai taršos leidimai – brangiau nei brangu
Dar vienas reikšmingas elektros kainų šuolio veiksnys – ženkliai pakilusi taršos leidimų kaina. Europos Sąjunga, siekdama mažinti pramonės išmetamo CO2 kiekį, įpareigoja jėgaines ir gamyklas kiekvienai į atmosferą išmesto CO2 tonai įsigyti leidimą. Siekiant vis stipriau skatinti perėjimą prie švarios energijos, šių leidimų kainos didėja, o šiais metais pasiekė rekordines aukštumas. Tačiau, kadangi iš atsinaujinančių išteklių pagaminamos energijos vis dar neužtenka pilnai patenkinti Europos energijos poreikio, bendrovės priverstos ir toliau pirkti apyvartinius taršos leidimus, kurių išaugusios kainos atsispindi ir elektros kainose.
Nepalankios gamtinės sąlygos
ES nuosekliai stengiasi sumažinti ilgalaikę priklausomybę nuo iškastinio kuro – 2020 metais iš atsinaujinančių energijos išteklių buvo pagaminta net 38 proc. Europos Sąjungos suvartojamos elektros energijos. Tačiau dabartinės atsinaujinančių energijos išteklių technologijos vis dar nėra pajėgios išstumti iškastinį kurą naudojančias elektrines, net ir esant pačioms palankiausioms klimato sąlygoms, o jos, beje, tokios 2021 metais nebuvo. Dėl itin karštos ir sausos vasaros Norvegijos hidroelektrinės pagamino mažiau energijos nei įprastai, dėl mažiau vėjuotų orų vėjo jėgainių darbas Šiaurės Europos šalyse taip pat sulėtėjo, o tai, žinoma, padarė neigiamą įtaką elektros kainoms.
Politiniai sprendimai
Taip pat elektros kainų kilimo kreivę aukštyn patempė ir su prieštaringai vertinamo „Nord Stream 2“ dujotiekio eksploatavimu susiję politiniai sprendimai. Šis 1230 km ilgio per Baltijos jūrą einantis, Rusiją ir Vokietiją jungiantis dujotiekis jau yra baigtas, tačiau dėl biurokratinių kliūčių dar neveikiantis. Tad, kai sumažėjo dujų tiekimas iš Rusijos per Ukrainą ir Lenkiją, kas palietė ir elektros rinką, plačiai pasklido įžvalga, kad Rusija riboja dujų tiekimą norėdama paspartinti būtent „Nord Stream 2“ veiklos pradžią. O kaip minėta anksčiau, didelei daliai elektros pagaminti Europos Sąjungoje ir yra naudojamos būtent dujos.
Ribinės kainodaros modelis
Šiandien Europos Sąjungos didmeninė elektros rinka veikia pagal ribinės kainodaros modelį. Tai reiškia, kad visi elektros gamintojai – tiek naudojantys iškastinį kurą, tiek atsinaujinančius energijos išteklius – siūlo elektros energijos kainą atsižvelgdami į savo gamybos sąnaudas, tačiau pirmiausia naudojami pigiausi energijos ištekliai, o kai jų nebeužtenka – brangesni, pagal kuriuos nustatoma elektros įsigijimo kaina.
Jei elektros paklausą pilnai būtų galima patenkinti mažomis gamybos sąnaudomis pasižyminčiais šaltiniais, elektros kaina būtų itin žema (toks rezultatas džiugino 2020 metų pavasarį, kai elektros poreikis buvo mažas, o gamybos iš atsinaujinančių šaltinių pajėgumai buvo pakankamai dideli). Tačiau tokiais laikotarpiais, koks yra ir dabartinis, kai elektros energijos paklausai patenkinti vis dar reikia elektrinių, naudojančių brangiai kainuojantį iškastinį kurą, tenka tiek už švarią, tiek už įprastą elektrą mokėti brangiai.
Atsižvelgiant į tai, kad elektros kainoms įtaką daro daug ir įvairių veiksnių, suprantama, kad, norint išspręsti išaugusių elektros energijos kainų problemą, reikalinga irgi ne viena ir ne kelios, o visa puokštė atitinkamų priemonių. Be abejonės, viena iš jų – dar aktyvesnis atsinaujinančių energijos išteklių naudojimas ir didelio masto saugyklų, skirtų kaupti atsinaujinančią energiją, kūrimas ir plėtra. Atsakyti, ar energijos kainų šuoliai gali tapti dažnesni ir kiek jie tęsis – sudėtinga, tačiau išankstinių sandorių rinkose tikimasi, kad pastaruoju metu sparčiai augusios didmeninės elektros energijos kainos ženkliai sumažės 2022 metų pavasarį.